Ką iš tikrųjų reiškia „pripratau“?
Pradėkime nuo kalbos. Lietuviškai „priprasti“ reiškia įgusti, apsiprasti, nusistovėti su nauja sąlyga, aplinka ar įpročiu. Tai labai neutralus žodis – jis pats nenurodo, ar dalykas geras, ar blogas. „Pripratau prie rytinio bėgimo“ skamba taip pat gramatiškai taisyklingai, kaip „pripratau prie triukšmo už sienos“.
Žodynai gana sausai apibrėžia, kad priprasti – tai „gūsti, junkti (ką daryti)“, o „pripratau“ verčiamas kaip „I got used to“. Nei vienur, nei kitur nėra parašyta: „priprasti = patinka“, „priprasti = sveika“ ar „priprasti = man gerai“. Tai – tik faktas, kad organizmas, psichika ar rutina prisitaikė.
Kitaip tariant: kai sakai „pripratau“, tu pasakai tik tiek – aš jau nebesipriešinu. Bet tai dar nereiškia, kad man gerai.
Kodėl mes taip mėgstam sakyti „pripratau“?
Lietuviškame mentalitete yra labai gaji idėja: „nesiskųsk, prisitaikyk, sukąsk dantis ir pakentėk“. Turime posakius „prie visko žmogus pripranta“, „ką padarysi, tokia dalia“, „svarbu – stabilumas“. Dažnai kalbame ne apie kokybę, o apie išgyvenimą.
Kodėl „pripratau“ taip dažnai tampa magišku pateisinimu?
- Bijom pokyčių. Pokytis = nežinomybė. Net jei dabartinė situacija prasta, ji bent jau aiški.
- Norim atrodyti stiprūs. Skųstis – tarsi gėda. Sakydami „pripratau“, rodome, kad „susitvarkiau“.
- Esame išmokyti kentėti. Istorija, sovietmetis, ekonominės krizės – visa tai išmokė tautą išgyventi, o ne gyventi kokybiškai.
- Painiojame prisitaikymą su brandumu. Brandus žmogus ne verkšlena, bet randa ribas. Mes kartais nusprendžiam, kad „tikras suaugęs“ tas, kuris viską „pakenčia“ ir „pripranta“.
Problema atsiranda tada, kai priprasti pradeda reikšti susitaikyti su blogu. Užkabinus frazę „pripratau“ kaip skydą, išvengiam pagrindinio klausimo:
„Ar tai, prie ko pripratau, man iš tikrųjų tinka?“
Patogi apgaulė: „jei pripratom, reiškia, taip ir turi būti“
Kasdienybėje „pripratau“ dažnai naudojam kaip argumentą, kad nieko keisti nereikia. Tai patogi emocinė tabletė. Pavyzdžiui:
- „Taip, darbe atmosfera toks sau, bet aš jau pripratau.“
- „Taip, partneris dažnai pakelia balsą, bet aš pripratau, toks jau charakteris.“
- „Taip, gyvenu nuolatiniame strese, bet čia normalu, visi taip, aš irgi pripratau.“
Šita frazė skamba raminančiai, bet ji slepia vieną dalyką: normos perbraižymą. Viskas, kas kartojasi nuolat, smegenims ima atrodyti norma – nes taip veikia psichika. Tai vadinama desensibilizacija – jautrumo sumažėjimu. Kuo dažniau patiri tam tikrą dirgiklį (pvz., rėkimą namuose, nuolatinį stresą), tuo mažiau jis tave emocingai „pakelia“.
Bet mažiau jautrumo nereiškia, kad:
- stresas išnyko,
- smurtas dingo,
- santykiai pasveiko,
- darbas tapo sveikas.
Tai reiškia tik tiek: tu nesi daugiau nustebintas. Tu apsinešei. Pripratai.
„Pripratau“ ir psichologija: kai kūnas ir galva prisitaiko prie blogo
Mokslinėje psichologijoje labai aiškiai kalbama apie prisitaikymo šviesiąją ir tamsiąją pusę:
- Viena vertus, žmogaus gebėjimas prisitaikyti padeda ištverti traumas, netektis, pokyčius.
- Kita vertus, tas pats mechanizmas leidžia įprasti prie žeminančių, žalingų ar pavojingų situacijų, atidėliojant pokyčius.
Prie kai ko žmonės „pripranta“ taip, kad net patys nustemba:
- Prie nuolatinės įtampos ir „perdegimo“ darbo aplinkoje.
- Prie emocinio ar psichologinio smurto poroje ar šeimoje.
- Prie sveikatai kenksmingų įpročių – nuolatinio miego trūkumo, persidirbimo, alkoholio „po truputį“, socialinių tinklų perkrovos.
- Prie žemos savivertės: „ai, esu toks, daugiau man ir nepriklauso“.
Psichologai kalba apie išmokto bejėgiškumo reiškinį – kai žmogus tiek kartų patiria, kad jo pastangos nieko nepakeičia, jog galiausiai nustoja mėginti. Jis nebūtinai sako „pripratau“, bet elgesiu tai rodo: jis nustoja tikėtis geriau.
Ir štai čia tampa baisu:
priprasti prie neteisybės, blogio ar smurto – nereiškia su tuo susitvarkyti. Tai reiškia išmokti gyventi pažeidžiant savo ribas.
Komforto zona ar kančios zona?
Lietuvių kalba turi gražų žodį „atprasti“, reiškiantį atsikratyti įpročio, atsisakyti kažko, nuo ko buvome priklausomi. Bet dažnai iki „atprasti“ net neprieiname, nes įstringam tarp „kenčiu“ ir „pripratau“.
Dažnai, kai sakom „čia mano komforto zona“, kalbam ne apie tikrą komfortą, o apie įprastą zoną.
Tikras komfortas:
- suteikia ramybę,
- stiprina,
- saugo sveikatą,
- leidžia augti.
Netikras komfortas (iš tikrųjų – kančios zona):
- žalingas, bet pažįstamas („taip buvo visada“),
- sekina, bet žaidžia stabilumo korta („bent jau žinau, ko tikėtis“),
- neleidžia augti, bet leidžia išvengti rizikos („geriau blogiau, bet pažįstama“).
Kai sakom „pripratau“, verta savęs paklausti:
„Aš komforto zonoje, ar tiesiog kančios zonoje, prie kurios apsipratau?“
Lietuviškas „kentėjimo kultas“: kai „pripratau“ laikoma dorybe
Mūsų kultūroje gajus „tvirtos nugaros“ kultas:
- „Nenorėk per daug.“
- „Gyvenk kukliai.“
- „Būk patenkintas tuo, ką turi.“
- „Kaip nors bus.“
Tai nėra blogis savaime – kuklumas ir kantrybė yra vertybės. Tačiau jos tampa problema, kai:
- kantrybė tampa argumentu nebesiimti veiksmų,
- kuklumas virsta savęs nuvertinimu,
- „prisitaikymas“ reiškia atsisakymą nuo savo poreikių.
Mes dažnai didžiuojamės tuo, kiek daug galim pakelti. Bet retai klausiame, ar tikrai privalom tiek kelti. Ar tikrai didvyriška – ne ieškoti pagalbos, o sakyti „pripratau“ ir tempti toliau?
https://www.optikoscentras.lt/registracija/ (Registracija pas akių gydytoją)
Ką iš tiesų slepia „aš pripratau“ santykiuose?
Santykiuose frazė „pripratau“ gali reikšti:
- „Nebeatpažįstu, kad tai – problema.“
- „Bijau pokyčių labiau nei dabartinės situacijos.“
- „Man atrodo, kad geresnio nenusipelnau.“
- „Nebekyla jėgų net pagalvoti apie kitokį gyvenimą.“
Pavyzdžiai:
- Žmogus sako: „Taip, partneris dažnai pavyduliauja ir kontroliuoja, bet aš pripratau, toks charakteris.“
Čia „pripratau“ užmaskuoja: mano ribos pažeidžiamos, bet aš nebenoriu kelti konflikto.
<li>„Taip, namie riksmai, bet aš nuo vaikystės prie to pripratau.“
Čia „pripratau“ paslepia: <strong>aš neturiu sveiko pavyzdžio, kas yra pagarbus bendravimas.</strong></li>
<li>„Taip, partneris dažnai menkina, bet man normalu, manęs visada taip niekino.“
Čia „pripratau“ reiškia: <strong>aš jau nebesu jautrus žeminimui – man tai tapo norma.</strong></li>
Tai pavojinga ne tik emocinei sveikatai. Tokios situacijos neretai po truputį aštrėja, ir tas „pripratau“ virsta tylia spiralės link smurto, visiško savivertės žlugimo ar depresijos dalimi.
Darbas, perdegimas ir „pripratau prie streso“
Darbo aplinkoje „pripratau“ neretai skamba taip:
- „Pas mus normalu dirbti viršvalandžius, aš jau pripratau.“
- „Vadovas kartais šaukia, bet visi taip dirba, viskas gerai.“
- „Esu nuolat pavargęs, bet pripratau – kava padeda.“
Perdegimas retai įvyksta staiga. Jis kaupiasi:
- Nuolatinė įtampa tampa kasdieniu fonu.
- Organizmas reaguoja – sutrinka miegas, virškinimas, krenta motyvacija.
- Žmogus sako: „ai, prisiderinsiu, priprasiu, taip dabar visi gyvena.“
- Galų gale kūnas pasako „stop“ – nerimo atakos, somatiniai simptomai, apatija.
Tuo metu išgirsti „tik nereikia dramatizuoti, tiesiog priprask“ – yra ne pagalba, o problemos gilinimas. Prie chroniško streso „priprasti“ – reiškia pamažu save sudeginti.
„Pripratau“ prie žemo lygio: kai mažiau atrodo „pakankamai“
Yra dar viena sfera, kur „pripratau“ labai pavojinga – tai lūkesčiai sau ir gyvenimui.
- „Pripratau, kad pinigų visada trūksta, man tiek užtenka.“
- „Pripratau, kad neturiu laiko poilsiui, svarbu, kad viską spėju.“
- „Pripratau, kad niekas manęs rimtai nežiūri, toks jau mano vaidmuo.“
Toks pripratimas prie „mažiau“ dažnai ne apie taupumą ar kuklumą, o apie netikėjimą, jog galėtų būti geriau. Tada:
- neieškom geresnio darbo, nes „čia bent saugu“,
- neinvestuojam į sveikatą ar mokymąsi, nes „kam, vis tiek niekas nesikeis“,
- net nesvarstom kitokio gyvenimo, nes „ką čia dabar pradėsi, jau pripratau“.
Svarbus klausimas sau:
„Kai sakau ‘pripratau’, ar tai reiškia, kad man iš tiesų užtenka, ar kad esu nustojęs tikėtis daugiau?“
Kodėl taip sunku atskirti „gerai“ nuo „pripratau“?
Kelios priežastys:
- Smegenims patinka pažįstamumas. Net jei situacija prasta, ji mažiau kelia nerimo nei nežinoma.
- Emocinis skausmas adaptyvus. Iš pradžių labai skauda, bet laikui bėgant sumažėja – tai natūralus apsauginis mechanizmas. Mes tai interpretuojam kaip „viskas gerai“.
- Aplinkinių komentarai. Jei visi sako „tai čia normalu“ – mes imame tuo tikėti. Normalumo jausmas labai socialus.
- Vieno žingsnio logika. „Anksčiau buvo dar blogiau, vadinasi, dabar gerai.“ Bet gal „mažiau blogai“ dar nėra „gerai“?
Čia ir slypi esmė:
- „Mažiau skauda“ ≠ „sveika“.
- „Nebaišina“ ≠ „tinka“.
- „Nebestebina“ ≠ „priimtina“.
Kaip atpažinti, kad „pripratau“ nereiškia „man gerai“?
Pabandyk sau užduoti kelis klausimus. Jei bent į dalį iš jų atsakai „taip“, gali būti, kad tu ne gyveni gerai, o tiesiog apsipratai su blogu.
- Ar man būtų neramu, jei mano artimiausias žmogus taip gyventų?
Jei draugui ar vaikui tokios sąlygos atrodytų neteisingos, kodėl sau taikom kitą standartą?
<li><strong>Ar būčiau linkęs pasakyti kitam: „čia normalu, priprasi“?</strong>
Jei kitam nepatartum „priprasti“, o sakytum „ieškok išeities“ – kodėl sau taikai atvirkščiai?</li>
<li><strong>Ar man reikėjo „užsigrūdinti“, kad galėčiau taip gyventi?</strong>
Jei reikėjo „susikietinti“, „atsisijungti jausmus“, „nesureikšminti“, tai dažnai ženklas, kad situacija – ne sveika, o prisitaikyta.</li>
<li><strong>Ar dažnai sakau „ai, nėra taip blogai, galima gyventi“?</strong>
Šita frazė dažnai reiškia „nenoriu gilintis, nes skaudėtų labiau.“</li>
<li><strong>Ar mano kūnas nesignalizuoja kitaip?</strong>
Nuovargis, miego sutrikimai, dažnos ligos, įtampa kūne – dažnai kūnas pradeda „protestuoti“ anksčiau, nei protas pripažįsta problemą.</li>
Kada „pripratau“ yra gerai?
Svarbu pasakyti: prisitaikymas pats savaime nėra blogas. Be jo išprotėtume. Yra daug situacijų, kur „pripratau“ yra sveikos brandos ženklas:
- Pripratau prie naujo dienos režimo ir miegu geriau.
- Pripratau sveikiau maitintis ir nebereikia savęs versti.
- Pripratau sakyti „ne“ manipuliuojančiam žmogui.
- Pripratau skirti laiko poilsiui ir nebelaikau to tingėjimu.
Čia prisitaikymas yra šalia geresnės savijautos, didesnės pagarbos sau, didesnio aiškumo.
Esminis klausimas: ką duoda tas dalykas, prie kurio pripratai?
Jei:
- daugiau ramybės,
- daugiau sveikatos,
- daugiau savivertės,
- daugiau laisvės,
– tu tikrai gali pasidžiaugti: „pripratau, ir man nuo to GERIAU“.
Bet jei:
- daugiau baimės,
- daugiau tylėjimo,
- daugiau susitraukimo,
- daugiau nuovargio,
– tada „pripratau“ nereiškia „gerai“. Tai reiškia „išmokau gyventi prieš save“.
Kaip pereiti nuo „pripratau“ prie „renkuosi“?
Pagrindinis žingsnis – perkelti fokusą nuo pasyvumo prie pasirinkimo. „Pripratau“ yra pasyvus žodis: tai man nutiko. „Renkuosi“ – aktyvus: tai aš darau.
Ką galima pradėti daryti praktiškai?
- Įvardyti. Ne „taip jau yra“, o „aš gyvenu taip: … ir man tai kelia …“ Vien įvardijimas jau silpnina automatinį „pripratau“.
- Lyginti ne tik su praeitimi, bet ir su galimybėmis. Ne „dabar geriau nei buvo“, o „ar šitaip norėčiau gyventi po penkerių metų?“
- Pasikalbėti su kuo nors, kuriuo pasitiki. Dažnai kito žmogaus reakcija („palauk, čia nenormalu“) padaro stebuklus.
- Leisti sau norėti geriau. Tai, kas Lietuvoje dažnai laikoma „išpuikimu“, dažnai yra elementari savivertė.
- Pradėti nuo mažo žingsnio. Kartais nereikia visko versti aukštyn kojom – užtenka mažos ribos: vieno „ne“, vieno vizito pas gydytoją, vieno pokalbio su vadovu, vienos valandos tik sau.
Svarbu suprasti:
Ne tu esi problema, jei tau blogai. Problema – situacija, prie kurios turėjai priprasti.
Lietuviškas dialogas su savimi: pasikalbėkim kitaip
Įsivaizduok trumpą dialogą su savimi:
- „Aš prie to pripratau.“
- „Gerai, bet ar tau nuo to geriau?“
- „Na… nepasakyčiau, bet galima gyventi.“
- „O ar tu norėtum taip gyventi visą likusį gyvenimą?“
- „Ne…“
- „Tai gal čia ne ‘gerai’, o tiesiog ‘pripratau’…?“
Šitas paprastas pokalbis išverčia iš pusiausvyros. Ir tai gerai. Nes pirmas žingsnis iš kančios zonos – sutrikti. Leisti sau pajausti, kad kažkas ne taip. Jei labai norisi iškart uždengti viską „ai, priprasiu“ – tai ženklas, kad ten yra tikras skausmas.
Pabaigai: „prie visko žmogus pripranta“ – bet ar verta?
Taip, žmogus prie daug ko pripranta. Tai gelbėjo mus istorijoje, karuose, tremtyse, krizėse. Mūsų tautos atmintyje giliai įrašyta: ištverti.
Tačiau šiandien, kai kalbam apie psichologinę sveikatą, kokybiškus santykius, prasmingą darbą, savivertę, vien ištverti jau nebeužtenka.
Ištverti – nelygu gyventi.
Todėl, kai kitą kartą sau ar kitam išeis iš lūpų „ai, pripratau“ – sustok pusminutei ir paklausk:
- „O ar tau iš tikrųjų GERAI?“
- „Ar tu tik nebeteiki sau teisės norėti geriau?“
- „Ar čia komfortas, ar tiesiog pažįstama kančia?“
Nes „pripratau“ – tik apie tai, kad nebesistebi. O „gerai“ – apie tai, kad tave gerbia, saugo, stiprina. Ir tai nėra tas pats.
Rūpinkitės savo akimis – juk aiškus regėjimas reiškia aiškesnį gyvenimą.
Sekite mus: Instagram
ir: Facebook – čia dalinamės patarimais, naujienomis ir istorijomis apie akių sveikatą.
Nepalikite regėjimo atsitiktinumui – pasirūpinkite juo kartu su mumis.
